Mikronedelės reiškia medžiagas, įskaitant metalą, silicį, silicio dioksidą, stiklą, nikelį, titaną ir biologiškai skaidžius polimerus ir kt., Kurios, naudojant mikroelektromechaninės sistemos (MEMS) technologiją, yra pagamintos iš 10–2000 μm aukščio ir 10–50 μm pločio. Kietos arba tuščiavidurės mikrono dydžio adatos.
Mikromedžių rūšys
Medžiagos, naudojamos mikrodatoms gaminti, yra metalas, silicis, silicio dioksidas ir biologiškai skaidomi polimerai. Skirtingų medžiagų mikrodalės turi skirtingas savybes ir naudojimą.
1. Metalinis mikrodaras
Nerūdijantis plienas, titanas ir nikelis yra dažniausiai naudojamos medžiagos metalo mikrodatoms gaminti. Įvairūs praktiški metaliniai mikrodaleliai gali būti paruošti pjovimo lazeriu, ofortu, galvanizuojant ar ypač tiksliai apdorojant. Metalo mikrodulės yra pigios ir paprastos technologijos. Jie tinka Taivano partijų gamybai. Jie yra aštrūs ir kieti. Jie lengvai perveria odą ir nelūžta odoje. Jie yra nekenksmingi žmogaus organizmui. Tai yra gera medžiaga mikrodatoms gaminti. Metalines mikro adatas taip pat galima paruošti visiškai arba iš dalies galvanizuojant metalą ant polimero arba silicio mikroprofilių.
2. Silicio ir silicio dioksido mikrodalės
Silicio ir silicio dioksido medžiagos yra dažniausiai naudojamos medžiagos mikrodatoms gaminti. Jie pasižymi geromis jutimo ir elektromechaninėmis savybėmis, jų mikroprodukcijos procesai yra subrendę. Jį lengva gaminti masiškai, tačiau jo apdirbimo kaina yra didesnė nei metalinių mikrodatų, be to, ją lengva sulaužyti ir pasilikti odoje, o tai yra jos vystymąsi ribojantis veiksnys. Aštrūs ir ploni silicio mikrodaleliai gali sumažinti žmogaus kūno diskomfortą, tačiau silicio medžiagos paviršius adsorbuos baltymus, o tai skatins baltųjų kraujo kūnelių ir mikrodalelių sukibimą, o pradurta vieta gali sukelti stresą, todėl silicio mikrodalelių negalima tiesiogiai naudoti. Norint pagerinti biologinį suderinamumą, žmogaus kūną reikia modifikuoti, pavyzdžiui, padengti plonu ksileno sluoksniu. Be to, silicio mikrodatų kietumas yra stipresnis nei kitų medžiagų, tačiau jie taip pat yra trapūs ir lengvai sulaužomi.
3. Polimeriniai mikrodaleliai
Siekiant padidinti mikrodatukų saugumą, biologiškai skaidomi polimeriniai mikrodaleliai tapo kita mikrodangų vystymosi kryptimi. Polimeriniai mikrodarai turi gerą biologinį suderinamumą, biologinį skaidomumą ir mažą kainą. Kartu su begaliniu naujų polimerinių medžiagų atsiradimu, polimeriniai mikrodarai turės gerų tyrimų ir taikymo perspektyvų. Tačiau, palyginti su metaliniais mikrodatais ir silicio mikrodatomis, šios rūšies mikrodalių stiprumas yra menkas, esant tam tikram slėgiui atsiras plastinės deformacijos ir bus sunku perverti odą. Reikia tobulinti medžiagų pasirinkimą ir perdirbimo technologijas.
Apibendrinant galima pasakyti, kad nors silicio medžiagos yra plačiai naudojamos ir brandinamos perdirbimo metoduose, jos yra palyginti brangios, trapios ir nesuderinamos su biologija, tuo tarpu daugelis metalų yra daug pigesni, tvirti ir biologiškai suderinami, tačiau polimerai nėra brangūs, o biologiškai ir biologiškai suderinami. Jis yra skaidomas ir lengvai valdomas, tačiau jo mechaninės savybės nėra tokios geros, kaip pirmųjų dviejų. Todėl palyginti su metalo ir polimero mikrodatomis, perspektyvesnės plėtros perspektyvos.
