Antikos laikais tatuiruotė turi daug priežasčių, be to, ji yra sudėtinga. Skirtingos vietos turi skirtingus papročius. Jau primityviu žmogaus laikotarpiu senovės protėviai tuo metu kūną ir veidą dažydavo baltu purvu ar degalais. Viena iš jos funkcijų yra grožėtis savimi, o antra - išgąsdinti priešą. Pirmieji žmonės pirmiausia naudojo molio, aliejaus ar augalų sultis, kad paskleistų kūną, nes, jų manymu, tai buvo naudinga kūnui. Pavyzdžiui, senovės vienuoliai „žiemą tepdavo kremą nuo skreplių, kad apsaugotų vėją nuo šalčio“. Vėliau jie pamažu pajuto, kad kūnas yra gražus. Taigi aš pritaikiau savo kūną estetikos malonumui. Kovos ir medžioklės sužeidimų palikti randai moterys yra laikomi drąsaus ir gražaus vyro simboliu, todėl išliks puošmena palaikams. Primityvesni žmonės ant savo odos dažo keletą totemų, kurie laikomi jų protėvių protėviais. Kai tatuiruotė tampa oficialiu klano narių simboliu, tatuiruotė tampa sistema. Kalbant apie kai kurias senovės knygas, „tatuiruotė turi išvengti drakono“ yra dar viena papročių sąvoka. Manoma, kad maždaug prieš 14 000 metų, akmens amžiuje, Egipto piramidžių mumijos buvo saugomos daugiau nei keturis tūkstančius metų. Vyrai ir moterys didikai buvo išgraviruoti akivaizdžiais tatuiruočių šedevrais. Tatuiruotės yra apibrėžiamos kaip jų socialinės hierarchijos ir gentinės sąjungos aiškinimas.
